Kai užduotis studijoms tampa šedevru: SMK studentė A. Juškėnaitė pristato trumpametražį filmą „Tėvas“

Tik šešios minutės – per tiek laiko filmas „Tėvas“ prikausto prie ekranų ir sukelia žiūrovo vidinį emocijų sąmyšį. Tiesa, čia įdomus ne tik rezultatas, bet ir priešistorė: Socialinių mokslų kolegijos Video ir medijų trečiakursė Agnė Juškėnaitė trumpametražį filmą pirmiausia kūrė ne kino konkursams, bet... paskaitos atsiskaitymui. Puikiai „YouTube“ platformos auditorijai žinoma iš „Juškėnaitės vlogo“, Agnė pristatydama savo kūrybinį darbą viršijo visus lūkesčius, o filmą teigiamai įvertino ne tik kolegijos bendruomenė, bet ir žinomi Lietuvos televizijos bei kino profesionalai. 

SMK studentė Agnė Juškėnaitė savo kelią video kūryboje pradėjo dar 2014-aisiais, su ilgą laiką gyvavusiomis „A.Juškėnaitės Vlogo” ir „GeekPropaganda“ YouTube kanalo serijomis, kurios tapo puikiu keliu į video pradmenų atradimą. Šiuo metu Video kūrybos ir medijų dalyką studijuojanti trečiakursė visai neseniai sužibėjo su nauju savo kūrybiniu projektu – trumpametražiu filmu „Tėvas“.

Paskaitos atsiskaitymui filmą nufilmavusi Agnė pasakoja, kaip paprasta studijų užduotis atvedė iki pavyzdinio vaidybinio kino projekto. 

Agne, kaip kilo trumpametražio filmo „Tėvas“ idėja?

Filmo „Tėvas“ scenarijus – tai B.Srbljanovič pjesės „Skėriai“ vienos iš scenų adaptacija. Ne paslaptis, kad mano pradmenys bei pirminis išsilavinimas visų pirma slepiasi teatre. 2011-aisiais studijavau teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad ir renkantis medžiagą filmui, akys pirmiausiai krypo į turimą dramaturginių kūrinių archyvą. Norėjau paeksperimentuoti su situacija, kurioje tarytum nieko daug ir nevyksta, tačiau montažo pagalba galima sukurti stiprią emocinę paletę, kažką suspausti žiūrovo paširdžiuose, nesinaudojant perdėm įspūdingomis vizualinėmis priemonėmis, efektais ar kitais „fejerverkais“. 

Mintimis nusikelkime atgal į filmavimo aikštelę. Kaip sekėsi filmą nufilmuoti ir kas buvo sudėtingiausia?

Pats filmavimo procesas trūko vos dieną, kuriai po truputį ruošiausi porą mėnesių. Gal net kiek per daug jaudinausi dėl aktorių sveikatos – visą dieną dirbome žiemos šaltyje ir lietuje, tad iki filmavimo dienos pasirūpinau kruopščiu kiekvieno žingsnio suplanavimu, ko dėka, galėjome itin operatyviai atlikti įprastai gerokai ilgiau trunkančius filmavimo procesus. Galbūt dėl to filmavimas nebuvo itin sudėtingas. Sudėtingiausia buvo nepamesti galvos, kurią man tikrai sunkiai sekasi laikyti ant pečių, kuomet bene susilieju su kameros objektyvu ir nebematau pasaulio aplink save.

O kaip pavyko atrasti aktorius? Nors jie tik trys – du iš jų yra tikri profesionalai.

Tai, kad filme sutiko vaidinti Vilma Raubaitė (duktė) ir Antanas Kurklietis (tėvas) – didžiausia mano darbo sėkmė. Vilmą dukters personažui įsivaizdavau vos perskaičiusi scenarijų, su ja per du pasiruošimo mėnesius turėjome ne vieną ilgų valandų pokalbį, kurie turbūt ir tapo priežastimi to, kad filmavimo dieną beveik nebeturėjome kalbėtis – ji bene idealiai suprato personažo esmę ir emocinį tempą. 

Galimybę dirbti su Antanu Kurkliečiu laikau absoliučia garbe: šį aktorių pažįstu dar iš tų laikų, kai gyvenau Kaune, o kadaise jis būtent šį tėvo vaidmenį įkūnijo originaliame „Skėrių“ pastatyme Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Žinoma, manojoje scenarijaus adaptacijoje šis personažas gerokai pakito, tačiau esu tikra, kad niekas jo nebūtų suvaidinęs geriau už Antaną. 

O štai anūkės vaidmenį atlikusios Akvilės istorija gan komiška: nusprendusi, kad finalui trūksta šiek tiek „svorio“, pridėjau anūkės atsiradimą (red. pastaba – originaliame scenarijuje to nėra) ir iš karto susidūriau su problema: kur rasti 8-erių metų vaiką, kuris drąsiai jaustųsi prieš filmavimo kamerą? Pagalbos teko kreiptis į mamą, kuri rekomendavo netoli filmavimo lokacijos gyvenančią draugę, turinčią panašaus amžiaus dukrą... Galite įsivaizduoti, kaip juokingai skambėjo mano žinutė nepažįstamai moteriai: „Laba diena, gal galėtumėte paskolinti savo vaiką?“(šypsosi)

Pagrindinė filmo tema – tėvo ir dukters santykiai. Kodėl pasirinkai perteikti būtent ją?

Tėvo ir dukters santykiai yra tema, kurią nagrinėsiu turbūt dar ne viename savo kūrinyje. Konkrečiai šio kūrinio mintis nenutolsta nuo pjesės, pagal kurią adaptuotas scenarijus: portretuojama skaudi besikeičiančių kartų realybė, kuomet iki absurdiško elgesio privedantis siekis išgyventi lemia destruktyvų gyvenimo ratą.

Akivaizdu, kad pristačiusi šį filmą, kaip paskaitos užduotį, viršijai visus lūkesčius. Kokių įvertinimų sulaukei iš aplinkinių?

Reakcijos buvo išties geresnės, nei tikėjausi. Esu patenkinta galutiniu rezultatu, tačiau gauti komplimentai vis tiek nustebino. Darbą teigiamai įvertino ir dėstytojai, kolegos, draugai, ir net ištisus dešimtmečius šioje srityje dirbantys Lietuvos televizijos ir kino profesionalai. 

Juokiausi, kad jo visiškai nesuprato mano senoji „vlogų“ auditorija: kadangi darbą viešai įkėliau į savo „Youtube“ kanalą, kadaise prie itin greitų ir gan paprasto turinio vlogų įpratusi auditorijos dalis dalinosi tokiais komentarais: „nesupratau šito daliko esmės“ (red. pastaba – kalba netaisyta). Tai mane stipriai prajuokino ir leido suprasti, kad vis tik nuo 2014-ųjų mano kūrybinė branda šiek tiek paaugo. 

Ar kurdama filmą numatei jo tolimesnį kelią?

Tiesą sakant, jei ne privalomas atsiskaitymas studijoms, šis darbas galimai dar nebūtų nufilmuotas. Turėjau ne vieną šiais metais filmuotą/montuotą darbą, kuriuo galėjau lygiai taip pat puikiai atsiskaityti egzamine, tačiau nusprendžiau pasinaudoti šia proga kaip motyvacija sukuriant kai ką, ko ilgą laiką prisibijojau vis abejodama dėl daugybės kvailų priežasčių.

Šiuo metu „Tėvas“ yra pretendentas aštuoniuose tarptautiniuose trumpametražio kino festivaliuose, viename jų jau pateko į pusfinalį, kitame iki vasario mėnesio rinks festivalio žiūrovų balsus, o likusieji šeši dar tik vyks ateinančių metų eigoje. Nuoširdžiai, jokios išskirtinės sėkmės nesitikiu ir iki šiol jokiuose festivaliuose nedalyvavau, tačiau šįkart nusprendžiau, kad nėra nė vienos priežasties, kodėl neturėčiau to tiesiog imtis ir daryti. 

Kviečiame žiūrėti A.Juškėnaitės trumpametražį filmą „Tėvas“: